Jei turite labai išlavintą intuiciją, sapnuojate pranašiškus sapnus arba turite gebėjimą jausti kitų žmonių emocijas ir ketinimus, gali būti, kad gyvenime esate patyrę traumą.
Trauma gali mus paversti aiškiaregiais. Evoliuciniu požiūriu logiška, kad atsidūręs tokioje situacijoje, kai gresia pavojus gyvybei, žmogus tampa budresnis ir atidesnis aplinkai. Rūšiai būtų naudinga įgyti “papildomą pojūtį” arba didesnį jautrumą galimoms grėsmėms ateityje. Tai leistų jai ateityje veiksmingiau apsisaugoti. Mes taptume daug tobulesne biologine antena, prisitaikiusia prie subtilybių, kurių gali nepastebėti kiti žmonės.
Kai patiriame traumuojantį įvykį, nesvarbu, ar jis būtų momentinis, pavyzdžiui, automobilio avarija, ar ilgalaikis, pavyzdžiui, smurtas šeimoje, mes galime atsiriboti. Disociacija - tai psichologijos terminas, kai žmogus tampa nejautrus savo išorinės ir vidinės aplinkos įvykiams. Dalis jo sąmonės arba psichikos laikinai atitrūksta nuo įvykio ir visų su juo susijusių emocijų. Jei po traumos šis aspektas nėra vėl integruojamas, galime tapti nejautrūs ir atsiskyrę. Tokią situaciją šamanizmo praktikai dažnai vadina sielos praradimu. Sielos praradimas siejamas su depresija, nuovargiu, prasmės ar susidomėjimo stoka, emociniu reaktyvumu, o kartais ir sunkesniais simptomais. Blogiausia sielos praradimo pasekmė visuomenės interesams yra sociopatija, arba visiškas sąžinės ar empatijos kitiems nebuvimas.
Sunkus psichiatrinis padarinys traumą patyrusiam asmeniui gali būti haliucinacijos, kurioms būdingi atskiri pasąmonės aspektai, patenkantys į sąmonę kaip išoriniai balsai ar vizijos.
Neįtikėtiną pokalbį, susijusį su šia idėja, rasite Eleonoros Longden TEDtalk, The Voices in My Head:
Kitas klinikinis rezultatas gali būti disociacinis tapatybės sutrikimas (oficialiai - daugialypės asmenybės sutrikimas) - savotiška situacija, kai traumuoti savojo “aš” aspektai suskyla į skirtingas veikiančias asmenybes, tačiau vis tiek nepasiekiami “pagrindinės asmenybės” sąmoningam protui. Dėl to gali sutrikti atmintis, atsirasti sumaištis ir įtempti santykiai. Vienas iš būdų, kuriuo psichoterapeutai dirba siekdami išgydyti disociacinį tapatybės sutrikimą, yra skirtingų asmenybių integracija, jos turi susitikti sąmoningame prote.
Mokslinių tyrimų, susijusių su traumos ir intuicijos ryšiu, atlikta nedaug, tačiau kai kurių atvejų tyrimai patvirtina šią teoriją[1]. Ankstesniuose tyrimuose, kuriuose naudotas statistinis modeliavimas, pastebėtas ryšys tarp vaikystėje patirtų traumų ir paranormalių išgyvenimų, įskaitant psichinius patyrimus[2]. Nesigilinsiu į pogrindinius tyrimus (pvz., “MK Ultra”, projektas “Monarchas”) dėl traumos ir psichinių reiškinių priežastinio ryšio, tačiau raginu pasidomėti ir šiais piktavališkais projektais.
Dėl traumos dalis sąmoningo proto atsiskiria nuo pasąmoningo proto, taip praplėsdamas arba padidindamas atotrūkį tarp dviejų sričių. Tai leidžia esmei / informacijai persikelti arba vibruoti į kitą pasąmonės aspektą. Su trauma susijusi energija dabar tapo šešėlinio “aš” dalimi. Kur ji persikelia į pasąmonę, priklauso nuo traumos patyrimo amžiaus ir traumos pobūdžio. Pagrindiniame šamanizme išskiriami trys pasauliai: apatinis, vidurinis ir viršutinis, tačiau kitose šamaniškose tradicijose, pavyzdžiui, šiaurės šamanizme, išskiriami devyni pasauliai. Norėdamas nustatyti, išgauti ir vėl integruoti šiuos sielos komponentus, gydytojas, naudodamas būgnų ritmą, augalinius vaistus arba apeiginį šokį, keliauja po šiuos pasąmonės pasaulius.
Kadangi dabar portalas tarp sąmonės ir pasąmonės yra atviresnis, traumos auka gali suvokti anksčiau neprieinamus pasąmonės aspektus. Papildoma informacija gali būti naudinga, bet kartais ir ne, priklausomai nuo to, kaip ji panaudojama, ir nuo asmens sveikatos būklės. Psichikos ligoniai, kurie dabar gali girdėti balsus arba matyti vaizdinius iš pasąmonės, taip sakant, savo vidinius demonus, dabar gali pereiti tarp pasaulių. Kadangi šie turiniai dažnai susiję su trauma, jie gali kelti siaubą tiems, kurie lieka neišgydyti. Šie šešėliniai aspektai mūsų prašo, kad būtume iš naujo integruoti ir vėl taptume vientisi. Jie nori būti mylimi. Meilė yra didysis vienytojas ir integratorius.
Kai asmuo yra atsparus ir galbūt turi stiprią dvasinę praktiką, vietoj negatyvių energijų gali suvokti teigiamas energijas, pavyzdžiui, išgirsti ar pamatyti angelus, dvasinius vedlius ar mylimus žmones. Viskas priklauso nuo rezonanso. Kai sužeistasis iš naujo integruoja savo šešėlinius aspektus, o kartais ir gydomosios kelionės metu, jis gali atsiverti aukštesnių energijų, galinčių jam padėti, suvokimui.
Skausmas gali padėti įgyti išminties ir suprasti save bei savo sąveiką su kitais ir visuma. Mūsų metaforiniai demonai išeina iš šešėlių, kad persekiotų mus, kad įsisąmonintume ir susidurtume su patirtu skausmu. Kai šiuos sužeistus aspektus integruojame per priėmimą, atleidimą ir meilę, jie nebevaldo mūsų kaip, atrodytų, atskira jėga. Šiam reintegracijos procesui dažnai prireikia profesionalaus energetinio gydytojo ar terapeuto, jei jis nevyksta savaime.
Kada trauma sukelia psichikos ligas ir kančias, o kada - augimą, supratimą ir net nušvitimą? Šioje srityje atlikta keletas tyrimų, kurie nurodo, kad dėmesingas įsisąmoninimas yra galimas tarpininkas ugdant atsparumą traumai[3][4]. Iš tiesų, mano paties atlikti tyrimai su pirmosios grandies specialistais, kurie dažnai patiria pirmines ir antrines traumas, parodė, kad taikant dėmesingo įsisąmoninimo praktiką atsparumas nuolat didėja. Taip pat stebime kitų psichologinės sveikatos rodiklių pagerėjimą, įskaitant sumažėjusį stresą, pagerėjusią nuotaiką ir didesnį įgalinimo jausmą[5]. Šioje srityje reikia atlikti daug daugiau tyrimų.
Intuiciją galime ugdyti subalansuotai ir harmoningai taikydami tokias praktikas kaip meditacija, joga, energetinė medicina ir kūrybinė veikla, pavyzdžiui, muzikavimas, rašymas ar tapymas. Siekiama nuraminti sąmoningą protą arba bent jau padėti jam įsisąmoninti pasąmonę. Tai leis pasąmonės turiniui, kuris tuo metu rezonuoja su jūsų smegenų imtuvu/antena, prasiskverbti pro ją ir tapti sąmoninga. Kartais dėl tokių praktikų padaugėja sinchroniškumo atvejų, kuriuos Karlas Jungas laikė kolektyvinę pasąmonę atspindinčia fizine tikrove arba gamta.
Sužeistojo gydytojo archetipas sutinkamas daugelyje terapeutų, gydytojų, šamanų ir patarėjų. Jie yra tie, kurie triumfuoja įveikę traumą ir savo skausmą paverčia galia ir tikslu padėti kitiems. Didžiausios jų žaizdos tampa didžiausia dovana.
Turime pasirūpinti savo brangia biologine antena, išplaudami emocijas, kurias sukaupė šie šešėliniai aspektai, ir pakeldami savo sąmonę, praktikuodami geriau jaučiančias mintis ir skirdami laiko tam, kas mums teikia tikrą pasitenkinimą.
Galiausiai meilė yra didysis vienytojas. Puoselėdami visuotinę meilę mes iš naujo integruojame savo sielos esmę ir kartu tobuliname intuiciją taip, kad ji tarnautų mums.
[1] Reiner, A. (2004). Psichiniai reiškiniai ir ankstyvosios emocinės būsenos. Journal of Analytical Psychology, 49(3), 313-336.
[2] Lawrence, T., Edwards, C., Barraclough, N., Church, S., & Hetherington, F. (1995). Paranormalių įsitikinimų ir patirties priežasčių modeliavimas vaikystėje: Vaikystės traumos ir vaikystės fantazijos. Personality and Individual Differences, 19(2), 209-215.
[3] Chopko, B., & Schwartz, R. (2009). Sąsaja tarp dėmesingumo ir potrauminio augimo: A study of first responders to trauma-inducing incidents. Journal of Mental Health Counseling, 31(4), 363-376.
[4] Perona-Garcelán, S., García-Montes, J. M., Rodríguez-Testal, J. F., López-Jiménez, A. M., Ruiz-Veguilla, M., Ductor-Recuerda, M. J., … & Pérez-Álvarez, M. (2014). Vaikystės traumos, dėmesingumo ir disociacijos ryšys asmenims, turintiems polinkį į haliucinacijas ir jų neturintiems. Journal of Trauma & Dissociation, 15(1), 35-51.
[5] Trent, N. L., Miraglia, M., Dusek, J. A., Pasalis, E., & Khalsa, S. B. S. (2018). Psichologinės sveikatos pagerėjimas po rezidentinės jogos programos, skirtos pirmosios grandies specialistams. Journal of occupational and environmental medicine, 60(4), 357-367.